GENOVAITE Juškevičiūte
(1937 01 03 – 2022 03 18)
Matau aš dar jus… ir jaučiu dar…
Kiek daug buvo lemta patirti…
Juk žinot, kad kartais gyventi
Kažin ar lengviau nei numirti. (O. Z.)
Aštuonėlių kaimo žmonės stebėjosi, kad Juškevičiai sunkiais pokario metais abi dukras leido į aukštus mokslus, o jos baigė su pagyrimais! Genovaitė dirbti sugrįžo į gimtinę, Pakuonio vidurinę mokyklą. Dėstė lietuvių kalbą ir literatūrą, dirbo direktoriaus pavaduotoja, išėjusi į pensiją dar triūsė bibliotekoje. Nors silpnokos sveikatos, bet pilna kūrybinio entuziazmo jauna mokytoja organizavo daugybę ekskursijų, neregėtų moksleiviškų švenčių, režisavo spektaklius ir buvo labai mylima auklėtinių. Turėjo jiems daug ką papasakoti, nes akiratį visą gyvenimą plėtė keliaudama. Ji kopė į Uralo ir Kaukazo kalnus, lankėsi Sibiro platybių amžino įšalo žemėje, kur buvo tremiami lietuviai, plaukiojo Karelijos ežerais, ilsėjosi Samarkando, Bucharos minaretų šešėliuose, žavėjosi Paryžiaus muziejų pasauliniais lobiais, lankė Bulgarijos, Vengrijos, Lenkijos įžymias kultūrines vietas. Amžinos kasdienybės draugės buvo knygos. Įvairios enciklopedijos buvo perkamos ne lentynoms papuošti, bet kaip pagalbininkės akiračiui plėsti ir nuolatiniam sudėtingų kryžiažodžių painiavos narpliojimui. Būdama altruistė, aukštų idėjų, plačių pažiūrų ir išsilavinimo, Genovaitė paliko šviesų atminimą kolegų, mokinių, jų tėvų bei kitų Pakuonio krašto gyventojų širdyse. Užjaučiame Genovaitės artimuosius ir visus, kuriems ji buvo brangi. Ilsėkis ramybėje, gerbiama MOKYTOJA.
Pakuonio pagrindinės mokyklos bendruomenė
